Jeigu netgi toks genijus, kokių gimsta, galbūt vieną kartą į šimtmetį, kaip Albertas Enšteinas, sako, kad: „Aš vis mąstau ir mąstau, mąstau mėnesius, metus. 99 kartus iš šimto aš klystu, tačiau vieną kartą esu teisus“, vadinasi, ir mes neturėtumėte bijoti klysti. O ypač, leisti kartais suklysti ir savo vaikams. Juk klaida – tai tik trumpa stotelė į sėkmę, kuri suteikia mums taip reikalingos patirties, siekiant tikslų: ir mažų ir pačių didžiausių!
Mes peikiame vaikus už klaidas, kartais taip automatiškai ir inertiškai, kad net patys to nepastebime. Tačiau, jeigu kiekvienas mūsų pabandytų prisiminti, kokius jausmus išgyvenome patys, kai su mumis taip elgdavosi mūsų tėvai, suvoksime logišką dalyką – savo reakciją į vaikų klaidas privalome keisti! Taip pat reikia vaikams priminti, kad klysti – normalu ir jokiu būdu nereikia juoktis iš taip pasielgusio draugo. Tačiau tam visų pirma patys turime rodyti teigiamą pavyzdį nebausdami ir nepykdami už prasižengimus ar nesėkmes.
Apie tai, kaip svarbu ne bausti, o pagirti, skaitykite mūsų straipsnyje „Auklėkime vaikus pagyrimu“. Beje, Teodoras Ruzveltas taip pat yra pasakęs susimąstyti verčiančią mintį: „Niekada neklysta tik tas, kuris nieko nedaro“. Juk klaidos padeda geriau pažinti save, veikia pamokančiai (deja, bet geriausiai mokomės iš savo klaidų), moko atlaidumo, padeda atsikratyti baimės jausmo (kartą suklupę ir sugebėję atsikelti vėliau taip nebesibaiminsime), moko gyventi neapgailestaujant. Tad leiskime klysti tiek sau, tiek vaikams.
