Ar kada nors girdėjote posakį; „Jeigu vaikai neklausinėtų, jie niekada nesužinotų, kiek mažai žino tėvai“? Taip, pripažinkime, kad mes taip pat žinome ne viską. Kaip atsakinėti į keblius vaikų klausimus skaitykite kitame mūsų straipsnyje. O dabar pagalvokime apie tai, ar gali būti taip, kad žinome anaiptol ne visus atsakymus ir išties turime ko pasimokyti iš savo vaikų? Mes, spinduliuojantys gyvenimo išmintį tėvai, retai kada susimąstome, kad mūsų mažyliai mums gali suteikti kur kas daugiau gyvenimo išminties, negu įvairūs psichologai. Jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu ir mylėti yra neišpasakyta dovana, kurią galime ne tik nuoširdžiai priimti, bet ir pasistengti ją pritaikyti, konstruodami savo pasaulėvaizdį. Pateikiame keletą dalykų, kurių galime ir turime pasimokyti iš vaikų:

Gyventi šia diena

Ne mus kankinančioje praeityje, ne iliuzijose apie ateitį, o – dabartyje. Be to, ne tik gyventi, bet ir džiaugtis būtent ta „šiandiena“.

Mylėti šalia esančius žmones ne „už kažką“, o tiesiog už tai, kad jie yra

Ir mylėti iš visos širdies. Atsidavimas, naivumas ir pasitikėjimas vaikuose skleidžiasi natūraliai ir jie šias savybes dovanoja mylimiems žmonėms nekeldami jokių sąlygų.

Būti empatiškiems ir imliems

Šių savybių trūksta daugeliui suaugusiųjų. Vaikai lengvai prisitaiko prie situacijos, nuoširdžiai išgyvena tiek artimųjų džiaugsmą, tiek liūdesį, perima naujas tradicijas, mokosi kalbų ir taip lengvai sprendžia problemas, nes nėra persisėmę daugybės suaugusiuosius kankinančių visuomenės primestų stereotipų.

Mokėti stebėtis

Mes jau niekuo nebesistebime, neva taip patvirtindami savo išmintį. Na, o mūsų mažyliai, išplėtę akytes ir išsižioję, džiaugiasi pirmuoju sniegu, dūksta upės pakrantėje ir braido po balas.

Gyventi atvira širdimi

Vaikai gyvenimą pasitinka atvira širdimi ir (o tai yra gamtos dėsnis) pasaulis taip pat nuoširdžiai priima juos tokius, kokie jie yra. Suaugusieji, užrakinantys savo esybę šimtais užraktų, šio gebėjimo praktiškai nebeturi. Ir kuo daugiau nuoskaudų, skaudžių pamokų ar negatyvių patirčių esame sukaupę, tuo stipresni šie užraktai. Mes bijome atsiverti pasauliu/artimiesiems/naujoms patirtims, nes bijome būti įskaudinti už atvirumą. Toks požiūris grįžta bumerangu. Ir mes nesuvokiame, kodėl pasaulis toks žiaurus mūsų atžvilgiu? Pasirodo, priežastis – mumyse pačiuose. Jeigu mes savo širdį užrakiname šimtais užraktų, aplink save iškasame griovį, prismaigstę jo dugne kuolų ir dar, dėl viso pikto, užsiropščiame į aukščiausią bokštą, nėra ko tikėtis, kad į mūsų duris pasibels gyvenimo džiaugsmas. Priėjęs prie jų ir neradęs nieko viduje, jis tiesiog iškeliaus dovanoti savęs kitiems. Tad, gal laikas pasimokyti šio to iš vaikų? Juk ateis laikas, kai jie ims bręsti ir to vaikiško gyvenimo džiaugsmo liks nebe tiek daug. Juk yra sakoma, kad „Aiškiausias mūsų vaikų brendimo ženklas – tai momentas, kai jie nustoja mus mokę.“ Tad nelaukime šio momento, o semkimės vaikiško gebėjimo mylėti pasaulį ir džiaugtis juo ir pasistenkime, kad jie išsineštų kuo didesnę dalelę šios dovanos ir į suaugusiųjų pasaulį.